Dažną dizainerį nuolat ar bent periodiškai kankina vienas simptomas – dirbdamas prie naujo projekto jis labai greitai pamiršta savo sistemų naudotojus ir nubėga paskui naujausių UI trendų sijonus. Vos pakėlęs galvą nuo ekrano jis pasijunta nejaukiai – aplink visi tik ir skundžiasi, kad jo kuriama sistema nepatogi ar neaiški, džiaugsmingai baksnoja pirštu rodydami trūkumus, siūlo savo idėjas, ką ir kaip reikėtų padaryti, ir, vaje, rekomenduoja šį bei tą paspalvinti, kad jiems būtų gražiau.
Bet mes, dizaineriai, žinome, ko reikia paprastam žmogui! Apie tai labai daug skaitėme! Galbūt todėl, vengdamas nejaukios konfrontacijos su savo sistemos naudotojais, dažnas dizaineris pasisemti išminties ir vėl neria į interneto platybes.
Deja, ta internetinė išmintis dažnai būna praskiesta žiniomis tų, kurie turi daugiau laisvo laiko nei visapusiškos patirties. Tų, kurie piešia daugybę animacijų ir konceptų. Tų, kurie geriau žino, kaip turi atrodyti feisbukas, amazonas ir kiti interneto banginiai. Kiti dizaineriai pakelia pavargusias akis nuo jau pabodusių rutininių darbų, pažiūri į rodomą saldainį – gražu! Ploja atsistoję! Ir retai kuris įsigilina į smulkmenas, nes visiems patinka vaizdas „iš toli“. Priežastis paprasta – visi skubame ir neturime pakankamai laiko analizuoti visas detales. Juk norime tik prasiblaškyti…
Neretai tokie tendencijų gūsiai atsiranda ir aklai kopijuojant tuos pačius banginius. Bet didelis dar nereiškia, kad teisus ir viską daro gerai. O kolegų iš piršto laužiami argumentai, pavyzdžiui, ,,daugelis žmonių naudojasi JŲ produktais, todėl yra išmokyti ir žino, kas ką reiškia ir kaip tai veikia“, dar nereiškia, kad tie žmonės tikrai supranta ir naudojasi kopijuojamujų funkcionalumu. Bene didžiausi tokios argumentacijos šalininkai yra vadinamieji heavy users, kurie dieną naktį naudojasi produktais, kuriuos vėliau ir kopijuoja. Tokiu būdu įvairios, geros (ir ne visai) idėjos tampa gausiai tiražuojamos. Su laiku tai tampa nekvestionuojama norma. Tūlas dizaineris tada it Mozė kelia į dangų visagalį iPad ir baksnoja pirštu į ekraną savo projektų vadovui – „tai kolektyvinė išmintis! Visi tai naudoja! Tai paprasta ir aišku! Turi būti būtent taip, nes taip daro interneto grandai! Tai – rytdiena šiandien!“
Ir tik galutinis sistemos naudotojas, tas trečias brolis Jonas, kuris nieko nesupranta ir iš kurio mes uždirbame pinigus, lieka be teisės pasisakyti, ko jam reikia iš tiesų.
Įprasta praktika mano rutinoje: jei pasiūlai kažką patestuoti ar paanalizuoti papildomai, tipiškas kartu dirbančių kolegų atsakymas būna toks – „tai kad niekas nesiskundžia, viskas čia gerai“. O nesiskundžia todėl, kad nežino, jog procesas gali vykti sklandžiau, kitaip. Kai ieškodamas veikiančių sprendimų ką nors testuoju ir žmonėms kažkas nepavyksta jie nesako kaip nepatogu, jie sako ,,turbūt čia aš nemoku, kitiems turbūt bus aišku“. Ir kaskart tenka jiems aiškinti, kad jei kažkas nepavyksta, kalti ne jie, o prastai sukonstruotas UI. Žmonės dažnai nesiskundžia ir todėl, kad jiems šiek tiek gėda pripažinti, kad kažko nesupranta. Tokie subjektyvūs ir subtilūs veiksniai yra puiki terpė netrukdomai plisti netikusiems sprendimams. Būtent todėl trendai nebūtinai yra geri. Viską reikia kvestionuoti ir kišti po didinamuoju kritinio požiūrio stiklu – madas, didžiųjų rinkos žaidėjų sprendimus, netgi įvairių guru pasisakymus. VISKĄ!
Tokią nuomonę susidariau dirbdamas su didžiausiais Lietuvoje skelbimų portalais. Juos kas mėnesį aplanko bent pusė Lietuvos, o kadangi darbe sėdžiu šalia klientų aptarnavimo skyriaus, girdžiu visus nusiskundimus beveik tiesiogiai. Ne tuos „norėčiau“, „man atrodo, kad…“, kuriuos mėgsta sakyti kolegos, girdžiu, kaip žmogus nesupranta, kodėl vakar viskas veikė vienaip, o šiandien kitaip. O jis viso labo atsijungė nuo savo paskyros. Jis to nepastebėjo ir jo visos žinios apie sistemą subliūško. Daug kas šypsosi, nes lankytojas ,,kvailas“, bet žmogui tai yra problema. Pradėjęs dirbti su jau veikiančiomis sistemomis greitai perpratau, kad kiekviename projekte yra daugybė niuansų, sudėtingų vidinių sistemų, neatšaukiamų politinių sprendimų ir kitų priežasčių, todėl ne viską įmanoma įgyvendinti iškart arba būtent taip, kaip norisi. Bet stengtis – būtina, kaip ir kritiškai viską vertinti.
Kai Lietuvos IT bendruomenė, regis, jau pradėjo apsiprasti ir draugauti su tinkamumu (angl. usability), į pasaulį atėjo nauji dizaino vėjai. Viskas ekranuose pradėjo skraidyti, o Microsoft inovacija Metro UI tapo plokščio dizaino pagrindu. Kadangi UI elementai atsikratė visų 3D efektų, prireikė papildomų dirgiklių – animacijų, kad naudotojai suprastų, kas ir kur spaudžiama arba, kad turinio yra daugiau, nei matosi ekrane. Netrukus Apple atsisakė savo iracionaliai mutavusio „skeuomorphism“, Google kiek vėliau pristatė „Material design“.
Flat stilius ir nežabotos animacijos sužavėjo daugelį dizainerių. Šaltinis: Samsung Design
Nauji vėjai dizainerius pakerėjo. Visi greit pamiršo taip ilgai J. Nielsen ar L. Wrobleski akcentuotą aiškumą. Ir staiga sistemų mygtukai, ikonos ir nuorodos tapo vienalyte mase. Taip taip, netgi didysis iOS turėjo ir tebeturi įvairiausių usability problemų, tik dizaineriai to nenori pripažinti, nes estetika jiems neretai aukščiau visko. Nors kaip jau minėjau – kvestionuoti reikia kiekvieną sprendimą, net jei jį pasiūlė Apple.
Norėdami geriau iliustruoti savo sprendimus, klientams dažnai rodome savo dizainus įvilktus į iPhone ar Macbook skinus, kur dailūs ir butaforiniai šešėliai gražiai krenta ant švaraus balto lapo ir tokiame kontekste produkto vaizdas atrodo pasakiškai. Tai padeda parduoti, bet realiems sistemos naudotojams nuo to gyventi netampa paprasčiau, nes savo sprendimą mes parduodame klientui, o ne jos naudotojui. Kaskart atnaujinus sistemą jam tenka mokytis naują UI, susipažinti su nauja navigavimo schema ir atrasti giliai paslėptus meniu punktus (po tais liesais hamburgeriais, kurių niekas nemato).
Konceptai visada atrodo puikiai, kol juose naudojamas specialiai pritaikytas turinys. Šaltinis: Behance, TAP TO TRIP aplikacija
Pailiustruosiu: vidutiniškai Skelbiu.lt lankytojai per mėnesį portale praleidžia po 1 val. 28 min. (Gemius Audience 2016 m. balandžio mėn. duomenys). Tai reiškia, kad per savaitę aš portale praleidžiu daugiau laiko, nei vidutinis lankytojas per metus. Dėl to man jau gerokai pabodęs UI eiliniam lankytojui tampa tik kiek geriau pažįstamas. Pamatę „ir vėl atnaujintą“ sistemą lankytojai tyliai ir kantriai kaltina nuolat besikeičiančias technologijas ir save, kad nespėja iš paskos. Be abejonės – atsinaujinti yra būtina, bet tikrai ne todėl, kad sistema atrodo pasenusi ir nauji dizaino vėjai sklendžia interneto platybėse. Retoriškai paklausiu: argi neatrodo kvaila, kai moderniai atrodančiame puslapyje svarbiausias mygtukas toks neakivaizdus, kad prireikia animacijos ar komentaro „paspausk mane“?
Pavyzdžiui šis puslapiai toks „aiškus“, kad sufleruoja nesupratingiems naudotojams, kaip jie turi naviguoti. Iš tikrųjų tokių ir panašių puslapių yra pilnas internetas. Užtenka vien pasižvalgyti po Awwwards katalogą.
Bet vaistas yra. Juk mes, savo amato meistrai, geriau nei kas kitas žinome, kad sistemos gali būti geresnės, nei yra dabar. Būtent todėl esame kritiški savo ir kolegų darbams. Nuolat ieškome trūkumų ir būdų, kaip viską patobulinti. Būtent todėl mes privalome tapti tikraisiais savo sistemos naudotojais, o ne tik jos kūrėjais. Tai ir yra vaistas ir vienintelis teisingas kelias. Kito nėra. Visi metodai, padedantys sukurti IA, UI, visos terminologijos ir kitkas yra gerai tik tol, kol viską turime ant popieriaus, kol testuojame prototipus-pusgaminius ir modeliuojame situacijas pagal personas ir jų tariamus poreikius. Tik būdami tikrais naudotojais galime atrasti svarbias naudotojams problemas ir rasti tinkamus jų sprendimus. Be to, visada puikiai suveikia paprastas naudotojų sugrupavimas: ekspertai (dažnai besilankantys, aktyvūs naudotojai, tokie kaip mes), mėgėjai (retkarčiais besinaudojantys pagrindinėmis sistemos funkcijomis) ir ypač sparbūs pirmą kartą besilankantys naujokai. Netgi mėgėjai iš esmės kaskart yra beveik naujokai. Būdami naudotojais mes savaime patenkame į ekspertų grupę, todėl būtina daug ir nuolat stebėti kitų grupių elgesį, nes jos paprastai yra nepalyginamai gausesnės. Teoriškai tai visiems savaime aišku, tiesa? Bet per dažnai matau sistemas, kurios yra labiau trendy, nei praktiškos. Sistemas, kurios patiko užsakovams, bet nebuvo gerai išbandytos lauko sąlygomis. Ir, kaip taisyklė, energijos dirbant mums pakanka tik pagrindiniams elementams nušlifuoti. Visokie pranešimai ir kiti smulkūs (bet labai svarbūs) elementai ir puslapiai neretai lieka užmarštyje. Juos prisimename tik tada, kai programuotojai primena, kad ko nors trūksta. Paprastai sprendimas priimamas per 2-3 min., nes vieta „nesvarbi“. O būtent smulkmenose ir slypi visa patogumo naudoti esmė. Itin retai sulaukiu atsiliepimų, kad skelbimų portalas gražus/negražus. Dažniausiai žmonės negali iki galo atlikti konkrečių užduočių (,,jobs to be done” turbūt jau girdėtas metodas?). Ir visi nusiskundimai susiję būtent su tais mums taip nesvarbiais ir nuobodžiais elementais. Deja, bet daugelis produktų vis dar kuriami sau (gražus portfolio visiems daro gerą įspūdį) arba užsakovui.
Nenorėdamas plėstis dar labiau, siūlau bent retkarčiais grįžti prie savo kuriamų ar tobulinamų produktų ir pabandyti viską padaryti kaip paprasti vartotojai – greitai surasti kažką svarbaus, įdėti skelbimą ar apmokėti sąskaitą. Praleisti dieną su klientų aptarnavimo personalu. Greitai įsitikinsite, kad tikriesiems sistemos naudotojams visai nesvarbu ar mygtukai plokšti, ar spalvos šiuolaikiškos ir ar šrifto niuansai iš tiesų tiek daug reiškia. Suprasite, kad bet kurios sistemos esmė – spręsti problemas, o ne džiuginti akį. Be abejonės, kai sistema veiks be priekaištų, nepamirškite jos padailinti. Nes estetika yra svarbi, bet ir ne pagrindinė sprendimo sudėtinė dalis.