Keletas žodžių apie save?
Monotwo, naudotojų sąsajų dizaineris
LinkedIn: Manvydas Kūgis
Facebook: Manvydas Kūgis
Dribbble: kugis
Twitter: @manvydaskugis
Kuriu interfeisus.
Industrijoje jau keletą metų, bet vis dar nesijaučiu apšilęs.
Tikiu, kad exceptional digital darbai ateina iš kitų disciplinų, spaudos, pakuočių, kino, fotografijos, literatūros įkvėpimų, todėl svarbu domėtis viskuo ir daug. Bandyti tą mediumą, prie kurio dirbam kasdien, interpretuoti kitaip. Tai misija, kuri neturi pabaigos, bet kuri gali turėti checkpoint’us. Mano pirmieji svarbūs digital checkpoint’ai vis dar priešaky.
Kasdienių įkvėpimų ir motyvacijos semiuosi iš plataus spektro žmonių, nuo dizainerių, linkusių eksperimentuoti savo kūryboje, iki Navy SEAL’ų, turinčių gana brutalų požiūrį į darbą ir profesionalumą. Kultūriniai bei technologiniai pokyčiai pasaulyje tiesiogiai įtakoja mano veiklą, ir neseniai atradau, kad podcast’ai yra vienas iš greičiausių būdų sužinoti apie tuos pokyčius. Loving it.
Neturiu keistų ar įdomių hobių, tad laisvu nuo darbo metu greičiausiai mane rasite lekiant kur nors ant dviračio. Be šalmo.
Kaip viskas prasidėjo?
Paauglystėje iš neturėjimo ką veikti pradėjau savanoriauti Panevėžio kino teatre. Su bendraminčiais dalyvavom kino klube. Kai supratau, kad plakatus filmams labiau patinka kurti nei pačius filmus – mečiau kiną, ir pradėjau gilintis į dizainą.
Pirmos pamokos, pirmi freelance užsakymai. Buvo daug nežinios ir intrigos. Po kiek laiko supratau, kad norint pranokti save, reikia specializuotis. Nežinojau, ar spaudos, ar web pasaulis įdomiau, tad nusprendžiau išbandyti kiekvieną atskirai. Aštuoniolikos patekau į spaustuvę.
Darbas ten užgrūdino. Išmokau dirbti greitai, esant spaudimui, „devynis kartus patikrinti – dešimtą pjauti“. Šalia dirbo kolegos, kurie iki šiol pavyzdžiai, išmokę mane esminių profesinių pamokų – dirbti daug, padaryti ne gerai, bet puikiai, ir visada turėti masyvų siekių į ateitį. Kokybė ir projektai pradėjo augti. Didesni iššūkiai didino alkį. Supratau du dalykus – kad reikia tobulėti greičiau, ir kad interactive dalykai visgi man yra įdomiau. Nusprendžiau šturmuoti Vilnių.
Gavau pasiūlymą dirbti Gauminoje. Nuostabus jausmas, kai esi jaunas, pilnas entuziazmo ir energijos, iš provincijos persikeli dirbti į sostinę – tas jausmas, kai pasaulis po tavo kojomis. Šito naivumo ir maksimalizmo kombo jau turbūt nebeteks patirti tokiomis dozėmis.
Per tą pusmetį Gauminoje pasenau bent keliais metais, gerąja prasme. Teko susidoroti su dideliais projektais, nemažais expectationais. Pažinti agentūrinę tvarką, išmokti dirbti su didesne komanda. Čia supratau, kaip svarbu yra dideli tobulėjimo šuoliai, kur apsiimi daryti tai, ko nemoki. Tik taip ir galima išplaukti į smarkesnius vandenis.
Kai pabodo, supratus, kad netoliese – augimo lubos, perėjau į truputį mažesnio team’o, bet nemažesnių ambicijų digital agentūrą Monotwo. Tuo pat metu mečiau visada su darbu derintą mokyklą. Mano akyse tai ne radikalus, o logiškas sprendimas – mokyklos baigimo pažymėjimo niekas niekada nėra prašęs, nes šitoje industrijoje tavo poziciją lemia įgūdžiai, o ne diplomai. Jei tuos įgūdžius gausi su mokymo įstaigos pagalba ar be jos – tai galutinio rezultato nekeis. Ir būti konkurencingu drop out’u – reiškia turėti šiek tiek daugiau alkio ir budrumo nei diplomuoti kolegos. Man tai yra mental advantage.
Prie ko šiuo metu dirbi?
Šiuo metu dirbu Monotwo prie įvairių interactive projektų. Tiek prie mažų, vietinių landing tipo svetainių, tiek prie didesnių sistemų su tarptautiniais klientais.
Projektų įvairovė leidžia giliai panirti į abu UI ir UX pasaulius. Vienas iš naujesnių projektų susijęs su pasauliniu prekės ženklu motociklų rinkoje.
Pastaruoju metu stengiuosi labiau prisiliesti prie animacijos, tiek kuriant įvairius interactive konceptus, tiek ir kasdieniuose projektuose. Apart funkcinės animacijos reikšmės, kuri mano darbe labai svarbi, pats procesas yra fun.
Kokia yra brangiausia išmokta pamoka?
Mažiau assuminti, daugiau testuoti.
Dirbant prie didelių/ilgų projektų, assuminimas pasiekia naujus lygius, kai persišauni sau kojas manydamas, kad kažkoks funkcionalumas yra nekvestionuojamas „pagal nutylėjimą“. To negali būti – sustok. Įkvėpk. Pažvelk į viską šviežiomis akimis, be jokių expectationų. Tai įgūdis.
Ko palinkėtum kolegoms?
Agresyviau tobulėti. To kasdieną linkiu ir sau. Lietuvoje klientai retai adekvačiai investuoja į digital sprendimus – tai sukuria uždarą ratą, kur rinkoje tik vidutiniški sprendimai, kuriuos kuria vidutiniški specialistai, ir geriausios kokybės kartelė yra žema, lyginant su Vakarų Europa ar JAV. Tad save spauskite labiau, nei tai daro klientai ar projektų vadovai.
Kitas dalykas – reikia stebėti geriausius. „Nebuvome išrankūs – rinkomės tik geriausius mokytojus“, – sakė O. Wilde. Svarbu ne šiaip stebėti, bet detaliai analizuoti produktus ir sprendimus iš geriausių studijų ir dizainerių. Suvokti, ką jie daro kitaip, kur slypi jų kokybė ir atrasti tą velnią detalėse. Mistifikuoti kažkieno įgūdžius reiškia niekad jų nepranokti.
Taip pat, kaltinti mažus biudžetus dėl vidutiniško rezultato yra lengvas, bet niekur nevedantis kelias. Kelti savo įgūdžių maksimumą, mano galva, yra stabiliausias būdas kelti kartelę, tuo pačiu ir biudžetus.
So no more excuses, people.
Get after it.